Geriau nei galvojom atvykom į La Paz'ą. 700 km, daugiau nei 12 valandų kelionės autobusu mes praleidome miegodami. Netrukus eisim pusryčiauti, paskui mūsų laukia miestas.

Nuotraukos iš šiaurinės Čilės (Pakrantė ir San Pedro), taip pat pasakojimas apie Čilės sienos kirtimą yra online.
Kelionė tęsiasi. Mūsų laukia ilga naktis autobuse į La Paz.

Dar po vienos ilgos kelionės atvykome į vieną iš Bolivijos sostinių Sucre. Mes esame nebe taip aukštai (2300 m), oras yra truputi šiltesnis ir gamta žaliasnė. Tik išlipus iš autobuso prie mūsų (šiuo metu esame 6 žmonės) prisistatė policininkė ir paklausė kur mes norime eiti. Atsakėm, kad su taksi norim važiuoti iki hostelio. Kadangi stotyje yra daug vagių, ji mus palydėjo iki taksi sustojimo.
Kiek laiko mes čia būsim ir kur paskui važiuosim kol kas neaišku. Sekmadienį čia vyksta rinkimai ir dėl to visas miestas bus paralyžuotas – nevažiuos nei visuomeninis transportas, nei taksi.

(Deja, si karta be lietuvisku raidziu)
Po daugiau nei savites keliavimo po Ciles dykumas mes atidundejom (tikraja to zodzio prasme – 400 km vaziavome vieskeliais) i Bolivija. Kas mus labiausiai dziugina yra zemos kainos – po brangios Ciles ir dar brangesnio turistu rojaus San Pedro Bolivija mums atrodo labai maloniai pigi.
Kadangi mes esame 3600 m aukstyje, temperatura cia yra pakankamai zema. Be to mums reikia priprasti prie reto oro – po stipresnio fizinio kruvio mums truksta oro. Siaip su aukscio lyga Soroche (kol kas) neturime jokiu problemu (jokio galvos skausmo ir pan.). Kaip priemone pries sia liga rekomenduojama koka arabata, kuria mes profilaktiskai jau isbandeme. Jos skonis visai neblogas – kazkas tarp mates ir zalios arbatos.
Kitas musu keliones tikslas – Sucre, i kur vaziuojame penktadieni.

Pasakojimas apie mūsų kelionę per Patagoniją jau online. Gero skaitymo.
Tuo tarpu mes vis dar šalam ir judam po truputi link Bolivijos.

Labiau atsitiktinai nei planuotai atvažiavome į Čilės Pietus – į „tingų“ miestelį Iquique (tariasi Ikikė, "Ique-ique" išvertus iš Aymara kalbos reiškia „tingus“). Iki čia autostopas buvo tiesiog nuostabus – mašinos stojo greitai ir vežė ilgus atstumus. Taip greitai atvykome į Antofagastą – brangų uostą, kur laivais išplukdomas varis iš daugelio aplinkui esančių vario kasyklų.
Išvažiuojant iš Antofagastos pastebėjome, kad mūsų fotoaparatas sugedo. Mes nebegalėjome nieko fotografuoti! Prieš kuri laiką jis buvo nukritęs nuo lovos, tačiau po to nepažiūrėjome ar su jauo viskas tvarkoj. Šia problemą turėjome kuo greičiau išspręsti – negalėjome sau leisti neturėti nuotraukų iš vietinių dykumų. Visai netyčia (tiesa sakant net normaliai nestabdant) sustojo didelis amerikietiško tipo sunkvežimis, kuris važiavo į pačia Čilės Šiaurę. Nors tai nebuvo mūsų planuotas tikslas, tačiau nusprendėme važiuoti iki Iquique‘s. Mūsų apsisprendimo priežastis buvo mieste esanti laisva ekonominė zona, kur prekės yra neva kur kas pigesnės, nes joms nepriskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis. Mes norėjome tuo pasinaudoti ir galbūt nusipirkti naują fotoaparatą.
Aišku visą šį ilgą kelią mes nuvažiavome veltui (kalbant apie aparatą). Kaip ir maniau, tai buvo nedidelis mechaninis gedimas, kurį buvo galima suremontuoti kišeniniu peiliuku. Bet pagal Merfio dėsnį, aš turėjau išardyti visą kamerą, kad suprasčiau, jog tai buvo visiškai nebūtina – man reikėjo atsukti objektyvą (2 varžtai vietoj mano atsuktų 20-ies) ir reikalas buvo baigtas.
Čia vertėjo atvažiuoti dėl spalvingo ir šilto miesto su gražia Ramiojo vandenyno pakrante. Netrukus patrauksime link miesto Calama bei kaimelio San Pedro de Atacama – kur mūsų laukia daug įdomybių.